7e klasės moksleiviai, paskatinti lietuvių kalbos vyr. mokytojos Renatos Mikolaitytės, sukūrė lietuvių liaudies pasaką šiuolaikiškai ir ją iliustravo.
Moksleiviai pasirinko stebuklinėms pasakoms būdingus personažus ir remdamiesi stebuklinių pasakų struktūra sukūrė pasaką „Visur gerai, bet namuose geriausia“. Septintokai pagal šią pasaką nupiešė piešinius. Pasakos tekstas ir iliustracijos nusiųstos konkursui „Mano pasaka“, kurį organizuoja Vilniaus etnokultūros centras. Šie darbai lauks komisijos įvertinimo.
Džiugu, kad septintokai liaudies pasakų motyvais geba sukurti savitą šiuolaikinę pasaką.
Lietuvių kalbos vyr. mokytoja Renata Mikolaitytė
Visur gerai, bet namie geriausia
Seniai seniai, už jūrų marių, gyvenęs išmintingas elgeta. Bet, deja, visi nemėgę jo dėl išvaizdos. Elgeta Petras gyvenęs senoje, medinėje, sukiužusioje bakūžėje. Žmonės manę, jog jis yra negražus, neprotingas, senas, vienišas ir nemaloniai elgiasi su aplinkiniais. Tačiau jie visi didžiai klydę.
Petras turėjęs ištikimą, protingą bei kalbančią pelėdą Snieguolę ir stebuklingą kepurę. Snieguole šeimininkas pelėdą vadinęs todėl, kad ši buvusi baltut baltutėlė it sniegas.
Vieną dieną elgeta kartu su Snieguole išėjo pasivaikščioti. Staiga pūstelėjo vėjas ir jo kepurė įkrito į upę. Petras puolęs ją traukti ir pats įkritęs į vandenį. Bandė išsigelbėti, bet srovė traukė vis gilyn ir gilyn, kol galop įsuko į milžinišką verpetą.
Elgeta atsipeikėjęs keistoje vietoje. Aplink jį dunksoję milžiniškos stačiakampės dėžės, burzgę nematyti daiktai. Jis išsigando tai matydamas. Be to, pasigedęs savosios Snieguolės ir stebuklingos kepuraitės. Žmogelis, nusiraminęs ir apmąstęs, kas nutiko, ėmė tyrinėti nepažįstamą vietą. Jautėsi labai nejaukiai, todėl nusprendė pasiteirauti netoliese esančių žmonių. Deja, niekas nedrįsęs su elgeta kalbėti dėl jo bauginančios išvaizdos. Pažvelgęs tolyn, Petras pamatė keistoką stačiakampį statinį, turintį daug įvairių stikliukų. Tai buvo miesto viešbutis.
Užėjęs vidun, elgeta sustingo iš nuostabos. Pastato sienų spalva rėžė akį savo ryškumu, keisti odiniai šviestuvai kabojo beveik virš galvos, o šviesa tiesiog akino. Žmogus nesuprato, kur patekęs, tik baugiai dairėsi aplink. Staiga prie jo priartėjęs stambokas žmogysta su rūkstančiu ritinėliu. Petras niekada nebuvo regėjęs cigaro, todėl išsigando šio žmogaus. Pagalvojo, kad užsidegė šio burna. Puolė nepažįstamąjį, daužė jo degantį ritinėlį. Taip jiems besigrumiant ant žemės, pribėgo viešbučio darbuotojas ir juos išskyrė. Vargšas elgeta dėl savo varganos išvaizdos ir keisto elgesio buvo išmestas laukan, net nespėjęs paaiškinti savo kilnaus elgesio. Sėdėdamas gatvėje Petras nesuprato, kodėl šie keisti žmonės nuskriaudė jį, nors pats kiek įmanydamas stengėsi padėti.
Nusivylęs, liūdnas ir išsekęs elgeta sėdėjo gatvės ant šaligatvio. Aplinkui girdėjo daug keistų garsų bei balsų, žmonės rodė į jį pirštais ir kažkodėl piktai grūmojo. Staiga nei iš šio, nei iš to šalia Petro išdygo mažas senučiukas, juodu apsiaustu, nešinas stebuklinga kepure. Elgeta žiūrėjo į jį netekęs amo. Žmogutis nieko netaręs uždėjo Petrui kepuraitę ir staiga dingo. Nespėjęs atsitokėti, elgeta ir vėl atsidūrė savo trobelėje, kurios kampe ramiai ant stalo tupėjo pelėda Snieguolė. Viskas aplik buvo taip artima ir sava…
Petrą užplūdo ramybė ir džiaugsmas, kuris netilpo širdyje. Vargšelis taip ir nesuprato, ar visa tai buvo tikra, ar tebuvo tik nemalonus sapnas. Nesvarbu, kas įvyko, svarbiausia, kad Petras suprato, jog nėra geresnės vietos pasaulyje kaip namai, nors jie būtų tik sena trobelė…
Vilniaus Taikos progimnazija
7e klasė
