Kai išvažiavome iš Vilniaus į Kernavę, tvyrojo mistiškas rūkas, švelninantis medžių ir krūmų kontūrus ir iš jų kuriantis kelis iliuzinius horizontus vietoje vieno, kurio visai nebesimatė.
Išlipę jau Kernavėje apsipirkome vietiniame suvenyrų kioskelyje ir užkandos bei gėrimų automatuose, pasistiprinome – kas iš savo lauknešėlių, kas iš nusipirktų gėrybių, – ir patraukėme piliakalnių link. Pakeliui aplankėme Lietuvos kontūrų tvenkinėlį klebonijos kiemelyje. Už tvenkinėlio pastebėjome Dievo Motinos skulptūrą. Kas norėjo, galėjo iš jos pasimokyti laikysenos maldoje. Paskui – šventorių su keliais palaidojimais. Pavyko net įeiti į bažnyčios vidų. Kas pasigrožėjo, kas žvakeles padegiojo, kas net pasimeldė už saviškius. Prie bažnyčios pamatėme kryžių su Nukryžiuotuoju Kristumi be rankų ir užrašu: „Man reikia jūsų rankų.“
Kai po atviru dangumi apžiūrėjome tris rekonstruotus amatininkų kiemus, iš kokių buvo sudarytas XIII–XIV a. Kernavės miestas, ir atėjo laikas ekskursijai po vidinę Kernavės muziejaus ekspoziciją, vienam vaikui pasidarė taip liūdna, kad jis atsiskyrė, nuėjo muziejaus gilumon, ir niekam iš vaikų nepavyko jo parsivesti į grupę, kad galėtume pradėti ekskursiją.
Paklausiau jo: „Ar tave kas nuskriaudė?“ – „Ne.“ – „Įžeidė?“ – „Ne.“ – Mėginu atspėti to liūdesio „juodo debesies“ vardą, kad šis atvirstų „ežeru“ ir grįžtų į savo krantus. – „Gal tau liūdna dėl palaidotųjų šventoriuje?“ – „Taip.“ – „Ar kiek palengvėjo?“ – „Truputį.“
Regis, padeda. Tada reikia dar paspėlioti… – „Ar tau gaila, kad niekas negali dabar gyventi tose sodybose, kurių rekonstrukciją ką tik matėme?“ – „Gaila.“ – „Ir man labai gaila. Tas medienos, šiaudų, žolės kvapas… Net medžio anglių ir dūmų… Mano senelis turėjo labai panašią kalvę, tik su didesniu priekalu ir dumplėmis. Gaila, kad nebėra nei senelio, nei jo kalvės. Mielai dabar išmokčiau kalviauti ir gyvenčiau po nendrių ar skiedrų stogu. Na, eime?“ – Paėmiau vaiką už rankos. – „Eime“, – atsakė, ir grįžome pas visus. Pradėjome ekskursiją viduje.
Tiesa, turėjome ir didesnių įvykių, bet jų nebepasakosiu, nes iš tikrųjų ir nežinau, kurie iš jų buvo didesni… Buvo ir ašarų, ir juoko, ir apsikabinimų. Vaikai guodė šį savo klasioką ekskursijos metu, ir jis jau priėmė jų užuojautą, ir jų rankų apkabinimus, ir skanėstus. Mūsų bendrakeleivis iš 5d paliko vieną batą mažytėje pelkėje tarp piliakalnių ir bažnyčios. Patirta lengva rankos trauma ir labai skaudus vapsvos įgėlimas, mačiau daug ištvermės ir kovos su skausmu, ir geranoriško pasiaukojimo… Ir, manau, ne vienas vaikas taikliai atspėjo ne vieno „debesies vardą“, ne vienas „ežeras“ sugrįžo į savo krantus, o daugybė gražių, bet iliuzinių horizontų priartėjo, sustojo į savo vietas, tapo ranka pasiekiami, rūkui ištirpus ir atidengus tą „vienintelį tikrąjį“, kuris tolsta ir keičiasi, kai prie jo artiniesi.
5c auklėtojas Marius Norkūnas
